Langa visada laikau atidaryta, buvo prisnige, atskride drugeliu, pauksciu kazkada. O dabar siek tiek vesus vakaro oras mane pats traukia. Niekaip negaliu ismesti is galvos vieno troskimo. Tiksliau, ne kiek is galvos, kaip is viso kuno. Noreciau persisverti pro pravira langa, taip persiridenti (o tai, beje, turetu juokingai atrodyti is salies) ir iskristi - isskristi kuo toliau nuo zemes ir dulkiu. Ka tik praskrido lektuvas, tai as jam to labai pavydziu.
Kitas dalykas, apie kuri prie progos papasakosiu yra tai, kaip as begu, arba vietos, i kurias mane jau pacios kojos nesa. Begu velai vakare iki Silo tilto palei Neri. Silo tiltas man yra viena geriausiu vietu, ten as jauciuosi tokioje harmonijoje su savimi, as pati su savimi pacia, kad net sunku apsakyti. Begdama atgal sustoju prie Vilneles ir toliau jau einu. Kalno papedeje buna totaliai tamsu ir tuo metu man viskas taip nebesvarbu - tada sustoja laikas. Kai prieinu Maironio gatves kampa, kertu gatve skersai, nezinau, bet viskas matosi is tokios keistos perspektyvos, visos formos atrodo naujos, paskui praeidama palieciu pastatus, medzius, lyg buciau isprotejusi. Isprotejusi ne ka daugiau negu visi kiti - ikalinta savo galvoje.
No comments:
Post a Comment