Galvojau cia paviesinti viena savo straipsni, kuri rasiau praktikos atsiskaitymui, bet jis toks prastas, kad jo net negalima publikuoti. O dar planavau prirasyti: ,,pagaliau mano bloge sis tas apie pasauli"...
Nesigavo, tai nesigavo, tik dar viena priezastis nuliusti atsirado. Tad skelbiu saves sumenkinimo sezona.
Jau ne pirma
karta si pavasari jauciuosi taip pat kaip ir praejusiais metais. Nors atrodo,
jog dabar mano gyvenime visai kitokie dalykai dedasi. Arba ne. Kad ir kas siuo
metu bevyksta, vistiek turbut lieka per daug laiko galvoti ir prisigalvoti –
stai kur slepiasi tas panasumas. O dar ir ta nuojauta, kad tuoj viskas keisis.
Siandien
atsisveikinau su drauge, kuri isvyksta i kita pasaulio krasta. Gris, bet as i
visus atsisveikinimus reaguoju labai jautriai. Man jie tarsi dideli priminimai,
kad kiekviena akimirka yra kazko pabaiga ir mazi, jog viena diena viskas
baigsis. Kalbant apie savo pasauli ir visa visata apskitai...
Apie visata...
Esu ne karta pagalvojusi, kokia turetu buti tobula mirtis. Labai paprasta -
pakyli i kosmosa ir mirsti. Mazyte kosmoso dulke pries kuria milijonai
sviesmeciu tamsos. Net nebandau isivaizduoti to pojucio, tik tikiu, kad jis
butu abstraktus, visiskai iracionalus ir naikinantis.
O gyventi zmogui
reikia Zemeje. Griztant prie savosios dvasios busenos, prisimenu, kas pries
metus mane isgelbejo. Pries tai buvo du menesiai, o gal daugiau arba maziau,
keisto liudesio. Tuo metu buvo
baisiai karsta, visos dienos sauletos, o nakti pasilikdavo tokia neapsakomai
maloni siluma. Viena karta net miegojau stadione po zvaigzdetu dangumi.
Valgydavau ledus ir daug vaisiu: abrikosu, persiku, nektarinu, melionu. Daznai
klausydavausi muzikos. Turejau ir geru knygu, filmu, ir draugu, bet man is
vienatves sirdis plyso. Po to nuvaziavau i Atenus... dievinu didmiescius,
ypac ta ju keliama uzesi. Ten valgiau sokolada, mangus, ananasus, miegojau
balkone is kurio matesi menulis, o dienomis lankiausi muziejuose ir blusu
turguje. Tada viskas buvo kitaip, nes sutikau Roni.
Mes daug
kalbejom, daug tylejom, buvo labai gera. Ir zinau, kad jam atrodziau ypatinga. O
jis man – zmogus, turintis pacia graziausia sirdi pasaulyje.
Dabar as zinau,
ko man truksta. Man reikia pacio didziausio ikvepimo, nuotykio ar zmogaus,
kuris pranoktu viska. Ana karta pasiseke, o jei sikart tokia sekme neaplankys,
as pati tai susirasiu...
Siandien antradienis, bet dabar parasysiu tai, ka norejau parasyti dar koki praeita nezinaukelintadieni. Siaip galbut buciau taip ir nieko neminejusi, bet kad sito fantastisko blogo ideja neleidzia tyleti.
Pries kokias dvi savaites, o gal ir daugiau mano dvi drauges isivele i toki smagu reikala. Uzsiregistravo vienoje interneto svetaineje su daug anketu ir susilazino, kad gales issitrinti savo profilius tik tada, kai nueis i bent viena susitikima. O jei atvirai - tai i paprasciausia pasimatyma. Dar paminesiu, kad priezastis, del kurios jos nusprende tai padaryti, yra pakankamai rimta, bet as jos jau necituosiu. Pagundai paivairinti savo nuobodzias dienas pasidaviau ir as. Vienu metu del tu pasimatymu net atrode, jog viskas persiverte i kita puse - nuokrypis nuo rutinos pats tapo rutina.
O dabar dar liko pabaigti isklausyti viena istorija, gal dar ka nors netiketai gatveje sutikti ir viskas. Anketas jau simtas metu kaip issitryneme ir i pasimatymus kaip ir nebevaikstome. Ramybe siuo klausimu vel grizo. Taciau sis tas pasiliko. As supratau, kad mano sugalvoti kriterijai vaikinams nepasiteisina nei laukiant, nei ieskant. O dar blogiau, kad minetu ivykiu eigoje atsirado ir dar vienas: vaikinas turi buti kiestesnis ir protingesnis uz mane, nes tai mane veza labiau negu grazios akys...
Kaip as sakau - tai bajeris su liudna pabaiga.
Nuotrauka neturi reiksmes. Tiesiog internete buvo pora konkursu, kur reikejo nufotografuoti savo rankines turini. Et voila!
