Sianakt sapnavau kaip lipau laiptais i koki sesta ar septinta auksta. Lipau pailsedama, bet vienu metu vistiek labai pavargau. Atrode, jog tie laiptai, kurie, beje, buvo dengti raudonu kilimu, patys kyla i virsu lyg eskalatoriai ir mane palieka. Bet as ziauriai norejau i virsu, bandziau lipti net keturiomis, taciau koridorius pradejo siaureti ir as tu laiptu net nebegalejau pasiekti. Tada lengvai it pukelis nusileidau i apacia ir pagalvojau, kad tiek to.
Pabudau labai velai, greiciausiai del raminamuju, kuriu radau po Kaledu eglute ir isgeriu kas vakara. Atejo Nika ir pranese, kad siandien Trys karaliai, tada paziurejau, kad rimtai - egles tai nebera. Dar papasakojo man, kokias dovanas karaliai atnese Jezui. Tai buvo mira, auksas ir smilkalai. Sake, kad jie buvo isminciai stebeje dangaus kunu judejima.
Tada permasciau savo naujametinius tikslus, kuriu as cia nepaminesiu, greiciau jau pasinaudosiu proga patvirtinti ju egzistavimo fakta. Permasciau ir susinervinau. Kaip ir susinervinau del sapno ir del tu ismintingu karaliu. Mano naujametiniai tikslai yra kazkokiame pazadu lygyje.
Svarbiausia, kad virs ju uzrasiau: butina gauti tai, ko noriu. Geriau jau mane tegul valdo mano norai.
Caspar David Friedrich "Keliautojas virs ukanu juros"
taikliai pastebėta - ne tikslai, bet pažadai. o pažadai yra varomi tik moralinio pagrindo (tęsėti duotą pažadą). kiek toli su tokiais nueinama? o tikslai kaip tavo sapno šeštas arba septintas aukštas, lyg horizontas, lyg šviesa tunelio gale, siekiamybė. manau, tikslo jėga stipresnė. bet tikslas, tai kaip ir rezultatas, užbaigtas reikalas. arba ne, jei jis nepasiekiamas, tik kaip miražas...
ReplyDeleteklajokliai
Delete