Vel sapnavau laiptus. As, mama ir Nika buvom kazkokiam niuriam mieste, po sventes norejom vaziuoti naktiniu traukiniu namo, bet pavelavom. Nebebuvo kaip kitaip grizti, taksi nebevaziavo, nes slidu, visur ledas, sniegas. O buvo velus vakaras, gal vidurnaktis, labai salta. Tada Nikai pasiulius nuejom i jos maza buta pernakvoti. Nezinau kaip, nes ziurejau tik i savo susalusias kojas ir sviesas, kurios spindejo lede ant saligatvio. Butas buvo dvieju aukstu, pirmame aukste turejau paguldyti mociute, o tada uzlipti i antra ir atsigulti pati. Laiptai atrode jaukiai, tokie siauruciai, mediniai, bet auksti ir status. Pradejau lipti ir pasidare baisu, taip baisu kaip kosmare.
Dar prisiminiau, kad mano didziausias gyvenimo sapnas buvo tokia ferma, namas pievose, pelkeje, darzines, medziai. Daug tamsiai zalios spalvos, nes dangus be saules, toks pilkas pilkas. Nebuvo nei dienu, nei naktu, visada amzinas prietemis. Gyvenau ten ilgai, vaikstinedavau po ta ferma ir visa laika zaidziau pilna nerimo zaidima be pabaigos, kasiau duobes, pyliau pylimus.
O mano maziausias sapnas buvo pirmas sapnas, kuri pamenu, viena akimirka, kai su Nika ant gyvuno nugaros skrendam pro pravira langa i zvaigzdeta dangu. Man buvo trys metai.
No comments:
Post a Comment