Dar budama namie krausciau stalcius ir radau toki visai nemaza kapsa (kazkodel si zodi megstu labiau nei zodi "maisas", zavu) su prisiminimu liekanomis is keliones po Prancuzija du tukstanciai desimtaisiais. Tai buvo kazkoks uzburtas kontrastu ir nuotykiu metas, kurio turbut niekada nepamirsiu. Keturiasdesimt dienu klajojau kaip girios paukstis. O dabar noriu ten grizti buciuotis...
Ir dar... Nepaisant to, kad viskas jau post factum, siandien vel susnekome su kolega Erotikonka apie jos zodziais tariant "nuokrypius nuo rutinos ir triju dienu lyg nebutu". Saltinis, is kurio pacitavau, jau paseno, tad pataisysiu - "... ir septyniu dienu lyg nebutu".
Del pastarosios savaites ivykiu vel stipriai pajutau, kad esu sentimentalus zmogus, kazkoks itin i nostalgija linkes sutverimas. Siuo atveju mane aplanke ne karaliene nostalgija (nes ji yra per daug fundamentalus reikalas), bet paprasciausias ilgesys. Akcentuoju, kad tai yra paprastu paprasciausias ilgesys. Pasiilgstu niekalu ir visokiu testinumo neturinciu akimirku. Bet zmogaus laikas juk ne ratu sukasi, o vis bega pirmyn. Stai kur priezastis, kodel zmogus negali buti laimingas, nes laime susideda is pasikartojimu...
Čia trūksta tik raudono maišo : )
ReplyDelete