MEILES DEIVE

Nuliudau, nes mano darbai vis dar nepradeti ir labai sunku kazko imtis. Man atrodo, kad visai nebemoku rasyti. Todel sugalvojau cia padaryti apsilima ir ka nors papasakoti visuomenei. 

Suprantu, kad blogas yra asmeninis reikalas, bet mano sazinei nelabai patinka, kai as kalbu tik apie save, o taip kalbu nuolat. Sia egocentrizmo apraiska mano galva tiksliausiai apibudina zodis "promote". Taigi, as promautinu save, bet amzinai puoseleju visokias mintis buti geru zmogumi. Sikart pasinaudosiu pasiteisinimu, jog blogas yra mano dienorastis ir nesirupinsiu, kaip ten su ta sazine. 

Apie didele meile sau susilaikysiu, apie meile kitiems gal kita karta, o apie meile gamtai parasysiu kai suzydes sodai. Siandien skaitydama straipsnius savo kursiniui apie vaikus ir fenomenus, pagalvojau, kad mano simpatija jiems yra siek tiek keista. As nesizaviu vaikais todel, kad jie yra mieli, as jais zaviuosi, nes jie yra stebuklingi. Man atrodo, kad kai zmogus uzauga, jis toks daugiau niekada nebebuna. Atsimenu, kai buvau maza mane supanciu kitu vaiku tarpe atrodydavau siek tiek pamisusi. Lankydama darzeli beveik su nieku nekalbedavau ir turejau privilegija nemiegoti pietu. Jeigu ispuldavo kito vaiko gimtadienis, ta diena jam buvo leidziama nemiegoti ir zaisti su manimi. Dar puikiai prisimenu, kaip rengdavau pilietiskus susirinkimus ir siekdavau lygiu teisiu sprendziant, ka veikti. Taciau ne visuomet pavykdavo tapti idejiniu vadu ir si klausima uzbaigdavau uzdauzydama susirinkimo dalyvus skeciu arba kitu kietu daiktu. Del to prisiminus tas jaunas dienas jauciu didziule geda ir nuleidziu akis pries savo pusseseres ir kiemo draugus. O apie tai, ka teko patirti mano sesei Nikai, yra isvis baisu pagalvoti: nuolatinis smurtas, terorizavimas, santazas ir seksualinis bei turto prievartavimas. Bet tai tik tiek, kiek butent sia akimirka prisiminiau. Buvo ir sviesesniu dalyku: daug mastydavau apie visata ir paskui pasakodavau mamytei, kaip man atrodo, kaip ten viskas yra, begalo daznai eidavau prie kudros tyrineti ekosistemos ir, kiek menu, didziausias atradimas buvo tritonai, o nusivylimas - kad purienos ir vandens lelijos taip greitai nuvysta... Man pasidaro taip gaila, kad dabar vaizduote beveik visai pradingo ir tik tiek mazai dalyku vis dar gali mane nustebinti. Todel slovinu vaikyste bei viliuosi, jog del to man rasyti kursini bus bent kiek lengviau...

Apie ypatinga zavejimasi berniukais man atrodo viskas yra labai aisku. O dar ir tos mano antifeministines paziuros...

Tai nera pati geriausia mano nuotrauka.

Linkejimai is SMC skaityklos...